Ar prisimenat tą jausmą, kai atėjai į biurą, susikaupi ir dirbi 2-3 valandas be pertraukų? Ir taip visą dieną? O tas kavos pertraukėles ir pietus su pasikvėpavimu ir ramiu pažiūrėjimu pro langą į tolį… Tada vakare grįžti namo ir visą savo dėmesį skiri tik namiškiams…
Aš, prisipažinsiu, jau nelabai.
Kai namai tapo biuru, kuriame pypsi indaplovės ir skalbimo mašinos, į duris beldžiasi “barboros” ir putodami bėga puodai, mano griežtas ir sustyguotas darbo kalendorius kukliai pasislėpė giliame stalčiuje. Senoji laiko planavimo sistema tiesiog neveikė.
Iki skausmo buvo gaila to gyvenimo, kurį praradau.
Teko sustoti ir tame chaose iš naujo pastebėti dėsningumus. Kas kada vyksta? Kurios dienos dalys nuspėjamos? Kurios savaitės dienos turi pasikartojantį ritmą? Kurie žmonės įneša aiškumo, o kurie atskrenda lyg tornadai? Kaip jaučiuosi aš?
Po truputį pradėjo dėliotis naujos sistemos vaizdas. Daug lankstesnės, su daugiau saugiklių numatytų netikėtumams. Tokia, kurią lengviau transformuoti, perstumdyti, atšaukti. Kartu tai reiškė riziką, kad kažkur pavėluosiu, nepadarysiu tada, kaip žadėjau. Aš! Ta, kuri niekur niekada nevėluoja ir viską padaro laiku!
Neišvengiamai turėjau įsileisti pokytį į vidų. Teko paleisti perfekcionizmą ir norą žinoti tooooooli į priekį, iš anksto. Nes tiesiog nebeįmanoma nuspėti, kas bus po mėnesio, net po savaitės.
Nebuvo lengva, bet atėjo ramybė ir pagaliau darbai vėl pajudėjo.
Mus supantys pokyčiai būna skausmingi tol, kol įsileidžiame juos į vidų. Kol prisijaukiname mintį apie naują save. Gal būt ne visai tokį, kaip įsivaizdavome, bet leidžiantį rasti taiką ir darną tokioje realybėje, kuri yra.
Jei šiandien Jūsų gyvenime yra kažkas, kas kelia daug skausmo ir pykčio, kviečiu sustoti ir kuriam laikui tapti stebėtoju – kas iš tiesų vyksta? Kas pasikeitė? Kam laikas pasikeisti?